Gyvatė yra vienas iš mane visada dominusių ir savo įvaizdžiu hipnotizavusių gyvūnų. Nežinau kodėl... Gal dėl savo paslaptingos formos ir lankstumo, galbūt dėl maskuotės ir keliamo pavojaus. Jose visuomet buvo kažkas ypatingo - tarsi čili pipiras mano vaizduotei. Ir nors aplink mane nėra labai nuodingų gyvačių, net ir paprastą žaltį sutikti tikimybė beveik lygi nuliui - kažkoks vidinis impulsas mane nuolat vertė jausti ypatingą atsragumą, kas atrodė keista.

Kelis mėnesius aš jaučiau gyvatę esant tarp sienos ir mano lovos. Buvo dar blogesnių minčių kai kuriose kitose situacijose, ir vis nesuprasdavau, iš kur kyla ši emocinė įtampa - tarsi būtų kažkokia paslaptis, kurios dar neišsprendžiau. Vėliau man pavyko išjungti šias nejaukias fantazijas sąmoningumo praktikos pagalba - panašios minčių projekcijos gali turėti pasekmių, nes mintys materializuojasi. Puikiai žinomas faktas!

Prieš kelias dienas skaitydamas Šri M knygą (anglų k.) "Besimokant pas Himalajų mokytoją (jogo autobiografija)" aš suradau labai įdomų epizodą apie įvykį, kurį autorius patyrė urve su savo mokytoju Babadži. Ugnies kamuolys įslinko į jų urvą, skilo pusiau ir iš jo pasirodė kosminio pavidalo gyvatė. Babadži bendravo su ja kurį laiką, paskui paslaptingas sutvėrimas grįžo į savo transporto priemonę ir iškeliavo. Atsakydamas į Šri M klausimus, jo mokytojas liepė jam paminėti šią istoriją savo būsimoje autobiografijoje: "Nesvarbu, kas patikės, o kas ne, aš tau vis tiek paaiškinsiu. Tiesa dažnai yra keistesnė už grožinę literatūrą."

Na, čia tai bent atradimas! "Paslaptis išaiškinta", pagalvojau aš, perskaitęs šią istoriją. Kažkodėl esu linkęs manyti, kad gyvatės, kurias aš įsivaizdavau savo mintyse, buvo kažkas daugiau nei vien baimės pasireiškimas ar savotiškas noras patirti pavojų. Ar Nagos taip stengėsi man pranešti tiesą apie save? Nežinau. Visgi tai atrodo susiję ir labai aiškiai rezonuoja. Man gyvatė yra žymiai daugiau nei šliaužiojančių gyvūnų rūšis. Jos įvaizdis yra absoliučiai magiškas ir kupinas paslaptingos, traukiančios dėmesį išminties.

Dar norėčiau pridėti, kad esu šiek tiek girdėjęs apie Nagas ir anksčiau iš Tibeto Budizmo mokytojų. Pavyzdžiui, Džonas Myrdhinas Reinoldsas pasakojo apie savo susidūrimą su jomis Guru Viking podkaste (nuoroda anglų k.). Pietų ir pietryčių Azijoje, suprantama, yra nemažai tautasakos apie šias nepaprastas gyvates. Visgi, Šri M autobiografija - tai pirmas šaltinis, kur aš galėjau perskaityti paprastą ir labai aiškų atsakymą apie jų atsiradimą ir vaidmenį mūsų planetoje. Ar gali būti, kad tai eilinis mitas? Be abejo, mūsų laikais panašūs dalykai dažnai nurašomi kaip nebūtos istorijos. Aš, nepaisant nieko, esu linkęs į tai žiūrėti su nuoširdžiu smalsumu ir susidomėjimu.